Mūsų darželyje – tikrai NE! Visą liepos mėnesį kiekviena savaitė darželyje turėjo savo VASARIŠKĄ temą. Mėnuo prasidėjo savaite, skirta Žemės menui. Mokytoja Aušra ant metų stalo iš mažyčių akmenėlių išdėliojo nedidelę mandalą – taip skatindama mažuosius domėtis žemės menu, kūryba iš gamtoje randamų medžiagų. Netrukus ir kiemo aikštelėje atsirado vaikų iš akmenėlių, šakelių ir konkorėžių sukurta žavinga mandala ir su menų mokytoja Kristina iš kelių paprastų medžiagų (molio, šakelių, smilgų, akmenėlių) sukurti žmogeliukai – žeminukai.
Antroji, Spalvų savaitė, vaikų yra labai laukiama ir mėgiama…Juk jos metu būna tokia smagi galimybė visiems apsirengti vienodos spalvos drabužiais, pasipuošti iš anksto sutartos spalvos akcentu! Mokytoja Jolita dalinasi: “Grupėje vyravo gera nuotaika ir teigiamos emocijos, visiems patiko rengtis, piešti, tapyti, kurti pasirinkta dienos spalva; ugdytiniai norėjo kuo daugiau tyrinėti ir eksperimentuoti su spalvomis, kai kurios veiklos buvo pratęstos ilgiau, nei suplanuota. Smagu, kad savaitės tema įtraukė ir suaugusius šeimos narius, vyko pamąstymai ir diskusijos, kokių spalvų randa daugiausia: rūbų spintoje, namuose, lauko erdvėse ir pan.“
Spalvų tema labai patiko patiems mažiausiems vaikams. Mokytoja Aldona džiaugėsi, kad „visi atpažino spalvas ir susidomėję nešė į krepšelį tos dienos spalvos žaisliuką, kaladėles ar medžiagėles. Atpažinti ir ištarti spalvų pavadinimą sekėsi Emilijai, Melitai, Elžbietai, Vincentui, o Aronas spalvas vardino net anglų kalba :-). Susikaupę ir susidomėję vaikai klausėsi pasakos. Lauke ieškojo ir tyrinėjo „žalią spalvą” – uostė ir lietė žolę, tujas, lapus“.
Trečiąją savaitę „Kur vanduo – ten gyvybė“, priešmokyklinukai kartu su mokytojomis Loreta ir Regina nagrinėjo labai rimtas temas: „Kam reikalingas vanduo?“, „ Kokios vandens savybės?” „Vandens gydomosios savybės”. „Kas gyvena vandenyje?”, suplanavo ir įgyvendino keletą eksperimentų, matavo vandenį sąlyginiais matais.
Ketvirtoji savaitės tema „Pievos gyventojai” pakvietė atidžiau patyrinėti pieveles darželio teritorijoje, o mokytojos Ritonės grupė susiruošė pasivaikščioti į artimiausią pievą už darželio ribų. Nukeliavę „DĖMESINGAI stebėjome gamtą ir ieškojome joje mažųjų ropojančių draugų. Radę stengėmės juos atpažinti, įvardinti (šimtakojis, sliekas, musė, bitė, voras ir pan.).
Valdorfo darželis „Šaltinėlis” atšventė trisdešimtmetį. Kaip žmogui, šis amžius, na, trečdalis jo gyvenimo, kaip organizacijai – tai ypatinga šventė. Tam, kad ji išsilaikytų tiek metų, reikia ne vien entuziazmo, strateginio valdymo ir kompetentingos komandos – tam reikia žmonių – empatiškų, mylinčių, gerbiančių, ramių, tvirtų ir kiekvieną pavasarį pražystančių kaip darželio sodai – bendruomenės. O ji šiais laikais tampa ypatingai svarbi.
Kodėl bendruomenė yra vertybė?
Bendruomenė duoda priklausymo jausmą, kurio nesukurs nei darbas, nei socialiniai tinklai. Skirtumas paprastas: darbe esi vertinamas už tai, ką pasiekei. Bendruomenėje – tiesiog už tai, kad esi. Vaikas, kuris kasmet dalyvauja tose pačiose rudens šventėse, tarp tų pačių žmonių, gauna kažką, ko negali kompensuoti joks pasiekimas – patirtį, kad jo vieta niekur neišnyks, net jei jis nieko neįrodys.
Bendruomenė augina atsparumą, kuris gimsta kasdienybėje: iš rytinių pasisveikinimų, bendrų švenčių, pokalbių po darželio, kartu praleisto laiko ir galimybės pažinti vieniems kitus ne tik kaip vaikų tėvus, bet ir kaip žmones – iš sąmoningai puoselėjimo supratimo, kad veikiame kartu ir prisiimame tiek individualią, tiek kolektyvinę atsakomybę, kas itin svarbu šiandien, kai daugelis žmonių gyvena fragmentiškame, nuolat skubančiame ir sunkiai nuspėjamame pasaulyje. Bendruomenė tampa atsvara chaosui. Ji suteikia tai, ko negali pasiūlyti nei technologijos, nei institucijos – priklausymo jausmą, tęstinumą ir bendrą ritmą – erdvę, kurioje žmogus mokosi pasitikėti kitais.
Bendruomenė perduoda vertybes tyliai, ne deklaruodama jų, o veiksmais kartodama jas metai iš metų. Adventinė spiralė, gimtadienio giesmė, kuri skambėjo ir prieš tris dešimtmečius, tas pats ritualas, kurį dabar stebi – tai ir yra perdavimo mechanizmas.
Kodėl kurti bendruomenes vis sunkiau?
Bendruomenė – tai ne bet koks žmonių būrys, o žmonės, siejami pasikartojančio ryšio: jie vienas kitą pažįsta, susitinka ne vieną kartą, ir būtent todėl jaučiasi vienas už kitą atsakingi. Šiandien tokį ryšį kurti tampa vis sunkiau. Mokyklos ir darželiai vis dažniau tampa didelėmis, anonimiškomis sistemomis, kuriose tėvai vieni kitų nepažįsta, o vaikas – vienas iš daugelio, o ne bendruomenės narys. Kartu su tuo auga ir platesnė tendencija – visuomenę stumti į stovyklas, priešinti vienus prieš kitus, paversti kiekvieną skirtumą konfliktu, o ne pažinties proga. Bendruomenė, kur žmonės pažįsta vienas kitą asmeniškai, yra natūralus priešnuodis tokiam skaldymui – sunku demonizuoti kaimyną, kurio vaiką pats laikei ant rankų per rudens šventę.
Prie viso to prisideda ir mobilumas – žmonės dažniau keliasi gyventi kitur, dažniau keičia darbus, miestus, net šalis. Tai natūralu ir dažnai neišvengiama, bet tai reiškia, kad bendruomenė nebegali remtis vien geografija ar atsitiktinumu. Ji turi būti kuriama sąmoningai, nes savaime ji nebesusiklosto taip, kaip anksčiau kaimuose ar mažuose miesteliuose.
Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs, kad gyvename laikmečiu, kuriame nebelieka laiko tikriems draugams – viską darome greitai, o, Donskio žodžiais, „greiti dalykai yra menkaverčiai“. Bendruomenė iš prigimties yra lėtas reiškinys, ji nesusikuria per vieną renginį, ji auga metai iš metų, per pasikartojančius susitikimus, kuriems reikia laiko. Nepatogiausia bendruomenės tiesa yra ta, kad ji nepriklauso niekam konkrečiai. Ne organizatoriams, ne mokytojams, ne valdybai. Ji priklauso visiems, kurie joje dalyvauja – o tai reiškia, kad kiekvienas praleistas susitikimas, kiekviena „šįkart negaliu” yra ne neutralus pasirinkimas, o mažas įnašas į tai, ar ta bendruomenė sulauks trisdešimtmečio, ar ne.
Ką paliksime, kai mūsų nebus?
„Šaltinėlio“ istorija primena, kad bendruomenė neišlieka savaime. Ji gyva tik tol, kol žmonės kasdien pasirenka ją kurti – ateiti, prisidėti, prisiimti atsakomybę ir rūpintis tuo, kas svarbu ne tik jiems patiems, bet ir visiems. Bendruomenė nėra tai, ką vieną dieną sukuri ir vėliau tiesiog turi. Ji gimsta iš daugybės mažų, dažnai nepastebimų pasirinkimų.
Todėl trisdešimties metų sukaktis yra ne tik proga prisiminti praeitį. Tai ir padėka žmonėms, kurie daugelį metų kantriai kūrė šią bendruomenę – mokytojams, auklėtojams, vadovams, darbuotojams, tėvams ir visiems, kurie savo darbu bei buvimu padėjo „Šaltinėliui“ tapti vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Juk bendruomenes paveldime ne todėl, kad jos išlieka pačios. Jas paveldime todėl, kad kiekviena karta nusprendžia perduoti kitai ne tik pastatus ar tradicijas, bet ir vertybes, santykį su žmogumi bei atsakomybę vieniems už kitus. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime palikti ateinantiems po mūsų.
Šventinė mugė, skirta Valdorfo darželio „Šaltinėlis” 30-mečiui, subūrė visą mūsų bendruomenę!
Šventės metu netrūko įvairių vaikams skirtų veiklų, kvietusių kurti, žaisti ir būti kartu. Visi norintieji prisidėjo prie bendrystės mandalos kūrimo, o Linkėjimų alėjoje ant šermukšnių šakelių kabino savo linkėjimus ir gražiausius žodžius darželiui. Džiaugiamės galėdami susitikti su buvusiais darželio ugdytiniais ir jų tėvais, pasiklausyti jaukaus alumnų koncerto, o šventinę nuotaiką vainikavo įspūdingas muilo burbulų šou, dovanojęs daug džiaugsmo tiek mažiems, tiek dideliems.
Dėkojame visiems, kurie buvo kartu ir savo dalyvavimu, šypsenomis bei gerais žodžiais prisidėjo prie gražios mūsų darželio 30-mečio šventės!
„Bendrystė, kuri augina vaiką: apie tėvų ir pedagogų ryšį“
birželio 4 d., 17.00 val.
Jos metu:
– kalbėsime apie tai, kaip kuriama bendruomenė, kokie yra tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo būdai bei kodėl aktyvus tėvų įsitraukimas yra tokia neatsiejama Valdorfo darželio dalis. Susitiksime su darželio bendruomenės nariais
Minint Valdorfo darželių 100-metį, Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ bendruomenėje gimė jauki ir prasminga iniciatyva – „100 atvirukų 100 pasaulio Valdorfo darželių“. Ši idėja kilo bendrų diskusijų metu, ieškant būdų, kaip kūrybiškai ir bendruomeniškai įprasminti šią svarbią sukaktį.
Iniciatyvos esmė – sukurti ir išsiųsti 100 unikalių atvirukų Valdorfo darželiams įvairiose pasaulio šalyse. Kiekvienas atvirukas buvo ypatingas: juos puošė vaikų piešiniai, kupini spalvų, gyvybės ir nuoširdumo.
Prie iniciatyvos įgyvendinimo prisidėjo visa bendruomenė. Vaikai kūrė piešinius, o tėvai bendrijos vakaronės metu ant atvirukų rašė sveikinimus ir linkėjimus lietuvių, anglų bei vokiečių kalbomis. Mokytojos papildė atvirukus tekstais lietuvių kalba ir paruoštus atvirukus išsiuntė į įvairias pasaulio šalis.
„100 atvirukų 100 darželių“ – tai daugiau nei simbolinis sveikinimas. Tai gyvas bendruomeniškumo, bendrakūrybos ir tarptautinio ryšio pavyzdys, liudijantis, kad net ir mažos iniciatyvos gali sujungti žmones per atstumus ir kurti šiltus ryšius visame pasaulyje.
Nuoširdžiai dėkojame idėjos autoriui Smiltės (3 gr.) tėčiui Pauliui, menų pedagogei Kristinai už atrinktus ir paruoštus atvirukų maketus, Elijaus (4 gr.) mamai Miglei už atvirukų gamybą.
Dėkojame visiems bendruomenės nariams: vaikams, mokytojoms, tėveliams už šaunios idėjos įgyvendinimą.
Ir toliau įgyvendiname Darbotvarkę „Tvari mokykla 2030“. Šiais metais pagrindine tobulintina veiklos kryptimi pasirinkome Saugumo ir sveikatos sritį. Gilinsimės, ar darželyje yra laikomasi subalansuotos mitybos principų, skatinsime visą bendruomenę domėtis sveika mityba, palaikysime vaikų ir visos bendruomenės švietimą sveikos, įvairios mitybos ir maisto kultūros srityse.
Tvarios mokyklos darbo grupė teigia: gyventi tvariai reiškia, kad ir maitinamės sveikai! 🙂
Žalioji palangė pradžiugino pirmuoju, ekologišku, pačių užsiaugintų derliumi, kuris dar vertingesnis, nes juk taip mokomės ekologijos ir džiaugiamės darbu!
Taip pat esame draugiški daugiakultūrėms šeimoms – su vaikais turėjome įdomią patirtį, kuomet, grupėje apsilankius vieno iš vaikų mamai, pasigaminome sveikuoliškus, veganiškus sausainius. Tai tikrai padeda pažinti kitas kultūras bei sužinoti apie skirtingus mitybos įpročius, kurti saugią ir tolerantišką aplinką skirtingų požiūrių žmonėms.
Balandžio 25 d. visa darželio bendruomenė skubėjo, rinkosi gražinti darželio aplinką. Smagu, kad dalyvaudami bendruomenės talkoje, tėveliai taip geranoriškai prisidėjo prie darželio aplinkos puoselėjimo. Jų dėka įrengtas basų kojų takas taps tikru nuotykiu vaikų pėdutėms, atnaujintos smėlio dėžės skatins statyti pilis ar „kepti pyragus”, įrengti suoliukai kvies pailsėti, o pasodinti augalai mokys vaikus mylėti gamtą.
Taip veikdami kartu, kuriame gražesnę ir įdomesnę aplinką mūsų vaikams…
Išvykos į respublikinio projekto „Lietuvos mažųjų žaidynės” antrojo etapo festivalį „Žaisk, judėk, draugauk!”, mums tapo ne tik aktyvia veikla, bet ir gyvu patyrimu- kai vaikai mokosi per judesį, per santykį, per džiaugsmą būti šalia kitų.
Per paprastus, bet labai prasmingus momentus, augo vaikų pasitikėjimas savimi. Būdami kartu su kitais Kauno miesto darželiais – „Pelėdžiuku”, „Vyturėliu”, „Kregždute”, „Klausučiu”, patyrėme gražią bendrystę – kai skirtingos bendruomenės susitinka ne varžytis, o būti, judėti ir augti kartu…
Išvykos į Rio smėlio areną metu vaikai aktyviai leido laiką žaisdami futbolą ant smėlio kartu su keturiais kitais darželiais :” Kregždutė”, „Vyturėlis”, „Pelėdžiukas” ir žinoma mūsų „Šaltinėlis”.
Atlikdami įvairias užduotis, vaikai lavino pusiausvyrą, koordinaciją ir ištvermę. Mokėsi draugiško žaidimo ir komandinių įgūdžių. Patyrė judėjimo džiaugsmą ir naujus pojūčius smėlyje.
Informaciją parengė Eglė Supronaitė, Loreta Kastanjeda Martines, Jūratė Tatolytė
Kviečiame į jaukius susitikimus, skirtus geriau pažinti Valdorfo darželio pasaulį. Tai galimybė sustoti, pasiklausyti, pasikalbėti ir atrasti, kas slypi už Valdorfo darželio kasdienybės durų – kaip matomas vaikas, kaip kuriama darželio aplinka ir kokią svarbią vietą šiame kelyje užima tėvai.
Pirmas susitikimas ir paskaita „Kodėl Valdorfas? Ugdymas širdžiai, rankoms ir protui“ gegužės6 d., trečiadienį, 17.00 val.
Jo metu:
– susipažinsime su pagrindiniais Valdorfo pedagogikos principais: kaip ugdomas vaikas, kodėl toks svarbus gyvenimo ritmas, laisvas žaidimas, pasakos, meninė veikla ir ryšys su gamta.
2026 -ieji metai yra ypatingi visai Valdorfo bendruomenei – prieš 100 metų Vokietijoje duris atvėrė pirmasis Valdorfo darželis. Šiuo metu visame pasaulyje veikia daugiau kaip 2000 Valdorfo vaikų darželių, o Lietuvoje – 14 darželių ir 4 grupės. Pažymėti šią sukaktį Valdorfo darželių pedagogai balandžio 8 – 12 dienomis rinkosi Šveicarijoje, Dornach gyvenvietėje įsikūrusiame Geteanume (Goetheanum). Konferenciją, kurioje dalyvavo ir 25 Lietuvos ikimokyklinės Valdorfo pedagogikos iniciatyvų atstovų, organizavo Tarptautinė Šteinerio/Valdorfo ankstyvosios vaikystės asociacija (IASWECE),
Kauno Valdorfo darželis „Šaltinėlis“, IASWECE narys nuo 1999 metų, šiuos metus taip pat pasitinka šventiškai – sukanka 30 metų, kai pradėjo veikti pirmoji Valdorfo pedagogikos grupė. Per tą laiką darželis išaugo iki darželio, kuriame visos grupės dirba taikant Valdorfo pedagogiką, o 2024 m. prijungus greta esantį darželį, palaipsniui ir greta esančiame padalinyje pereinama prie Valdorfo pedagogikos. Planuojama, kad nuo rugsėjo pirmosios iš viso veiks jau 7 Valdorfo grupės, todėl dalyvauti konferencijoje „Gerumas. Jėga. Meilė. Sėklos sveikam vystymuisi. 100 metų Šteinerio/Valdorfo pedagogikai“ , pasidalinti savo patirtimi, sužinoti, kuo gyvena kitos Valdorfo iniciatyvos buvo išvykę ir keturios Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ atstovės.
Pasiruošimas konferencijai buvo labai atsakingas ir kruopštus: studijavome rekomenduojamą literatūrą, atsakingai rinkomės konferencijos seminarus, tobulinom užsienio kalbos įgūdžius, gilinomės į Valdorfo pedagogikos įkūrėjo R. Šteinerio mintis. Tam tikrai turėjome pakankamai laiko, nes, nors bilietų rezervacija į konferenciją 2026 m. balandžio mėn. buvo paskelbta 2025 m. rugsėjį, vietų neliko jau per pirmą savaitę. Konferencija sulaukė didžiulio susidomėjimo, tuo įsitikinome atvykę į Geteanumą, kur mus iškart apsupo tokia multikultūrinė aplinka, kuri vertė ir stebėtis, ir žavėtis ir tikrai išgyventi tą tikrą atvirumo ir bendruomeniškumą jausmą. Tarp konferencijos dalyvių buvo beveik visų Europos šalių atstovai, Naujosios Zelandijos, Kinijos, P. Korėjos, daugelio kitų šalių, Afrikos ir abiejų Amerikos žemynų Valdorfo darželių mokytojai. Konferencijos metu klausėmės paskaitų apie tai, kas kasdien, šiandien yra ir ateityje bus svarbiausia vaikams, pedagogams. Anitos Isla (Čilė) paskaita apie tai, kaip kurti gyvas ir prasmingas erdves vaikams ir pedagogams iššūkių laikais, P. Selg (Šveicarija) paskaita „Pamėgdžiojimas: gebėjimas mokytis ir mylėti nuo kūdikystės“ , K. MacFarlane (Naujoji Zelandija) pranešimas „Harmoningų santykių tarp priešingų jėgų veikiančių pasaulyje ir individo viduje, paieška“ bei kitos žymių, pasaulyje pripažintų lektorių paskaitos paskatino pažvelgti giliau į ugdymą ir pedagogo vaidmenį ugdyme.„Kodėl pedagogo darbas dažnai yra nematomas, laikomas nereikšmingu ir dažnai nedarančiu įtakos?“, „Kaip sukurti bendruomenę, kurioje pedagogai ir tėvai vieni kitus palaikytų?“, „Kaip mokytojui padėti suvokti, kad vaikui svarbiausias laikas yra – dabar?“.Tokie ir kiti provokuojantys klausimai pažadino diskusijas „gilinimosi į temą“ darbo grupėse; per socialinius žaidimus, meninę ir kitokią veiklą, seminaruose išbandėme praktinius temų aspektus. Visa konferencija buvo labai novatoriška – nuo skatinančių įsigilinti paskaitų pateikimo formų per vaizdinius, metaforas, nuo temos apie pedagogo saviugdos ir savijautos įtaką ugdymo kokybei iki temų apie kolegialų pedagogų darbą, bendradarbiavimą ir bendrystę su tėvais.
S. Jensen (Brazilija) savo paskaitoje pacitavo: „Kiekviena banga palieka žymę krante“. 100-mečio konferencija neabejotinai paliko didžiulį įspūdį ir įkvėpimą, patvirtino vidinį įsitikinimą, kad dirbame mokytojais, nes taip nusprendėme ir pasirinkome. Susitikimas su bendraminčiais dovanojo mums daug bendrystės, pažinimo, užmegztus bendradarbiavimo ryšius su kaimyninių šalių darželiais ir pažadą dar ne kartą susitikti.
Nuoširdžiai dėkojame Kauno Paramos Valdorfo pedagogikai bendrijai „Šaltinėlis“ už finansinę paramą, darželio alumnei p. Vidai D. už pagalbą organizuojant kelionę ir apgyvendinimą konferencijos metu!
Muzikos mokytoja EDITA. PATIRTAS LAIKAS:„…jaučiu didelį dėkingumą kolegėms, kad turėjau galimybę atsidurti Geteanume. Visa erdvė čia alsuoja žaluma, tyruma ir teisinga būtimi. Nuostabi architektūra kviečia į paslaptį, kurioje kaip apžavėtas vaikas, pamiršti iškvėpti, nes formos, spalvos, persiliejimas visiškai užburia ir įtraukia“.
„…visos bitės iš įvairių kraštų suskrido į avilį; ta įvairovė pakerėjo. Vedantieji kreipėsi į visus, bet kartu ir asmeniškai į kiekvieną; tai paliečia tavo širdį ir patvirtina, kad tai ką darai, kaip gyveni yra teisinga, turi prasmę. Kiekvienas prisilietimas prie vaiko sielos tave augina, tu jauti atsakomybę, kvietimą nesustoti“.
„…nuostabūs vakariniai pasirodymai: muzikinis vaidinimas, euritmija leidžia patirti humorą bei neišsenkantį kūrybingumą, euritmijos pasirodymai įtraukia į dvasinį angelų pasaulį. Visa tai nepamirštama. Ir labai įkvepia“.
Mokytoja AUŠRA. VAIZDAI IR JAUSMAI. „….Akis ir širdį užburiantys vaizdai: žydintis pavasaris, skambančios paukščių giesmės, šveicariška architektūra ir Gotheanumo didybė. Kai kiekvieną kartą pramerkusi akis susimąstai, ar nesapnuoji. Ir tuomet kaskart širdyje dėkoji kiekvienam, kas tave palydėjo į šią stebuklų šalį: vadovėms, kolegėms, tėvų bendruomenei, šeimai. Ir tikiesi, kad dar ne paskutinis kartas, nes sugerti viso gėrio tikriausiai nepavyktų ir per dešimtis kartų.
„…1000-ties žmonių bendruomenėje jautiesi lyg didelėje šeimoje, nes visi kalbame ta pačia – meilės vaikui – kalba. Ir dar kartą pasitikrini, kad esi ten, kur turi būti, kad eini teisingu keliu, kad pedagogika, kurią tu myli, myli visas pasaulis. Kai paskaitoje nuskambėjęs sakinys – „ČIA MES TURIME LAIKO“ sukrečia tave iki širdies gelmių ir padeda suvokti, kad laiko ieškoti niekur nereikia. Laikas yra su mumis čia, mūsų darželyje, ir mes jį leidžiame su mūsų visų vaikais…“
Direktorės pavaduotoja ugdymui JŪRATĖ. „Geteanume lankiausi jau trečią kartą, tačiau kaskart jaučiuosi tarsi sugrįžusi į ypatingą bendrystės erdvę, kuri kviečia giliau klausytis, sustoti ir pajausti.
Šių metų konferencijoje susitikimai su žmonėmis iš viso pasaulio dar kartą priminė, kad nepaisant skirtingų kultūrų, patirčių, mus jungia tas pats rūpestis – kaip su meile, vidine stiprybe ir gerumu lydėti vaiką jo augimo kelyje.
Kiekviena diena buvo pripildyta prasmingų įžvalgų apie pedagogo vidinę laikyseną, harmoningą ryšį ir jautrų vaikų ugdymą pirmaisiais jų gyvenimo metais. Bendros paskaitos kvietė gilinti vidines savybes – gerumą, jėgą ir meilę – bei stiprinti bendradarbiavimą kuriant vaikams saugią ir augimą palaikančią aplinką, o darbas grupėse parodė, kaip subtiliai įtraukti tėvus į gyvą, patyriminį dialogą pasitelkiant socialinę euritmiją.
Visa tai vyko ypatingoje Geteanumo erdvėje, kurios architektūra ir atmosfera tarsi kvietė sustoti, įsiklausyti, būti čia ir dabar. Nuoširdžiai dėkoju kartu keliavusioms kolegėms – už bendrą laiką, pokalbius ir buvimą šalia, kuris šią patirtį padarė dar prasmingesnę.
Konferencija sustiprino tikėjimą, kad tikras ugdymas prasideda nuo mūsų pačių – nuo gebėjimo būti, klausytis ir su pagarba bei meile kurti saugią ir pasitikėjimo kupiną aplinką, kurioje galėtų skleistis kiekvieno vaiko ateities sėklos“.
