Tai, kas liks ir dar po 30 metų
Valdorfo darželis „Šaltinėlis” atšventė trisdešimtmetį. Kaip žmogui, šis amžius, na, trečdalis jo gyvenimo, kaip organizacijai – tai ypatinga šventė. Tam, kad ji išsilaikytų tiek metų, reikia ne vien entuziazmo, strateginio valdymo ir kompetentingos komandos – tam reikia žmonių – empatiškų, mylinčių, gerbiančių, ramių, tvirtų ir kiekvieną pavasarį pražystančių kaip darželio sodai – bendruomenės. O ji šiais laikais tampa ypatingai svarbi.
Kodėl bendruomenė yra vertybė?
Bendruomenė duoda priklausymo jausmą, kurio nesukurs nei darbas, nei socialiniai tinklai. Skirtumas paprastas: darbe esi vertinamas už tai, ką pasiekei. Bendruomenėje – tiesiog už tai, kad esi. Vaikas, kuris kasmet dalyvauja tose pačiose rudens šventėse, tarp tų pačių žmonių, gauna kažką, ko negali kompensuoti joks pasiekimas – patirtį, kad jo vieta niekur neišnyks, net jei jis nieko neįrodys.
Bendruomenė augina atsparumą, kuris gimsta kasdienybėje: iš rytinių pasisveikinimų, bendrų švenčių, pokalbių po darželio, kartu praleisto laiko ir galimybės pažinti vieniems kitus ne tik kaip vaikų tėvus, bet ir kaip žmones – iš sąmoningai puoselėjimo supratimo, kad veikiame kartu ir prisiimame tiek individualią, tiek kolektyvinę atsakomybę, kas itin svarbu šiandien, kai daugelis žmonių gyvena fragmentiškame, nuolat skubančiame ir sunkiai nuspėjamame pasaulyje. Bendruomenė tampa atsvara chaosui. Ji suteikia tai, ko negali pasiūlyti nei technologijos, nei institucijos – priklausymo jausmą, tęstinumą ir bendrą ritmą – erdvę, kurioje žmogus mokosi pasitikėti kitais.
Bendruomenė perduoda vertybes tyliai, ne deklaruodama jų, o veiksmais kartodama jas metai iš metų. Adventinė spiralė, gimtadienio giesmė, kuri skambėjo ir prieš tris dešimtmečius, tas pats ritualas, kurį dabar stebi – tai ir yra perdavimo mechanizmas.
Kodėl kurti bendruomenes vis sunkiau?
Bendruomenė – tai ne bet koks žmonių būrys, o žmonės, siejami pasikartojančio ryšio: jie vienas kitą pažįsta, susitinka ne vieną kartą, ir būtent todėl jaučiasi vienas už kitą atsakingi. Šiandien tokį ryšį kurti tampa vis sunkiau. Mokyklos ir darželiai vis dažniau tampa didelėmis, anonimiškomis sistemomis, kuriose tėvai vieni kitų nepažįsta, o vaikas – vienas iš daugelio, o ne bendruomenės narys. Kartu su tuo auga ir platesnė tendencija – visuomenę stumti į stovyklas, priešinti vienus prieš kitus, paversti kiekvieną skirtumą konfliktu, o ne pažinties proga. Bendruomenė, kur žmonės pažįsta vienas kitą asmeniškai, yra natūralus priešnuodis tokiam skaldymui – sunku demonizuoti kaimyną, kurio vaiką pats laikei ant rankų per rudens šventę.
Prie viso to prisideda ir mobilumas – žmonės dažniau keliasi gyventi kitur, dažniau keičia darbus, miestus, net šalis. Tai natūralu ir dažnai neišvengiama, bet tai reiškia, kad bendruomenė nebegali remtis vien geografija ar atsitiktinumu. Ji turi būti kuriama sąmoningai, nes savaime ji nebesusiklosto taip, kaip anksčiau kaimuose ar mažuose miesteliuose.
Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs, kad gyvename laikmečiu, kuriame nebelieka laiko tikriems draugams – viską darome greitai, o, Donskio žodžiais, „greiti dalykai yra menkaverčiai“. Bendruomenė iš prigimties yra lėtas reiškinys, ji nesusikuria per vieną renginį, ji auga metai iš metų, per pasikartojančius susitikimus, kuriems reikia laiko. Nepatogiausia bendruomenės tiesa yra ta, kad ji nepriklauso niekam konkrečiai. Ne organizatoriams, ne mokytojams, ne valdybai. Ji priklauso visiems, kurie joje dalyvauja – o tai reiškia, kad kiekvienas praleistas susitikimas, kiekviena „šįkart negaliu” yra ne neutralus pasirinkimas, o mažas įnašas į tai, ar ta bendruomenė sulauks trisdešimtmečio, ar ne.
Ką paliksime, kai mūsų nebus?
„Šaltinėlio“ istorija primena, kad bendruomenė neišlieka savaime. Ji gyva tik tol, kol žmonės kasdien pasirenka ją kurti – ateiti, prisidėti, prisiimti atsakomybę ir rūpintis tuo, kas svarbu ne tik jiems patiems, bet ir visiems. Bendruomenė nėra tai, ką vieną dieną sukuri ir vėliau tiesiog turi. Ji gimsta iš daugybės mažų, dažnai nepastebimų pasirinkimų.
Todėl trisdešimties metų sukaktis yra ne tik proga prisiminti praeitį. Tai ir padėka žmonėms, kurie daugelį metų kantriai kūrė šią bendruomenę – mokytojams, auklėtojams, vadovams, darbuotojams, tėvams ir visiems, kurie savo darbu bei buvimu padėjo „Šaltinėliui“ tapti vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Juk bendruomenes paveldime ne todėl, kad jos išlieka pačios. Jas paveldime todėl, kad kiekviena karta nusprendžia perduoti kitai ne tik pastatus ar tradicijas, bet ir vertybes, santykį su žmogumi bei atsakomybę vieniems už kitus. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime palikti ateinantiems po mūsų.
Aloyzo ir Liucijos mama Giedrė
Parašykite komentarą