Saulėtą sekmadienio rytą Valdorfo darželio “Šaltinėlis” bendruomenė leidosi į tradicija jau tapusį kasmetinį Mykolinių žygį.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip: iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas sklido žinia – šis žygis turi būti ypatingas ir prasmingas ne tik mūsų darželiui, bet ir pasauliui, nes skirtas pirmojo Valdorfo darželio įkūrimo 100-mečiui paminėti.
Tad valdorfiečiai tarė žodį: šiais metais ne tik dainuosime rato dainas, ragausime gardžią košę ar įveiksime samanotus miško takus, bet ir pasodinsime 100 medelių.
Susikibę rankomis, patraukėme miško takeliais. Virš galvų lingavo aukštos medžių viršūnės, pro šakas skverbėsi saulės spinduliai, o priekyje laukė ypatinga akimirka – pasodinti „Šaltinėlio“ šimtmečio mišką.
Mažos rankelės rūpestingai laikė gležnus sodinukus, o didelės kasė duobeles ir mokė vaikus, kaip pasodinti medelį tvirtai, tačiau švelniai. Kiekvieną jų palydėjome geromis mintimis ir viltimi, kad mažieji sodinukai augs drauge su mūsų vaikais – kasmet vis aukštesni, stipresni ir tvirčiau įleidę šaknis.
Kai paskutinis medelis atrado savo vietą, sustojome bendrai nuotraukai. Aplink mus susiliejo vaikų juokas, suaugusiųjų balsai ir rudeniško miško daina. Tą akimirką pajutome, kiek daug galime nuveikti būdami kartu.
Taip visi drauge, bendrystės ir meilės dėka sukūrėme dovaną rytojui, žemei ir mūsų vaikams.
Tegul šis šimto medelių miškas auga, žaliuoja ir dar ilgai pasakoja istoriją apie dieną, kai Valdorfo bendruomenė savo šventę pavertė šaknis įleidžiančiu stebuklu. Už rytojų, už ateitį, kuri auga…
Nuoširdžiai dėkojame visiems žygio organizatoriams ir miškasodžio iniciatoriams, Valstybinės miškų urėdijos (VMU) Dubravos regioninio padalinio Girionyse, Kauno rajone vadovui Dariui Jankauskui, girininkui Aivarui Audėjaičiui, miškininkystės specialistui Ramūnui Juodvalkiui už galimybę prasmingai pažymėti Valdorfo šimtmetį, už pasirūpinimą priemonėmis, įrankiais ir sodinukai, už įdomų pasakojimą apie miško gyvenimą.
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja, socialinė pedagogė Ieva Gasparovičienė
Darželyje nuaidėjo smagi ir spalvinga Rudens derliaus šventė, subūrusi visą mūsų bendruomenę – vaikus, mokytojas, tėvelius ir kitus bendruomenės narius. Šiais metais šventė nustebino dalyvių gausa. Džiaugiamės, kad darželio nepamiršo mūsų buvę ugdytiniai ir smagiai įsitraukė į smagias veiklas – malė grūdus, dalyvavo estafetėse, kūrė šieno žaisliukus, bandė įminti mįsles…
Jaukumo ir šilumos suteikė aromatingų arbatų bei rudens gėrybių ragavimas. Ant stalų puikavosi įvairiausios daržo ir sodo gėrybės, primenančios, kokia dosni ir spalvinga yra gamta.
Ypatingą šventės akimirką dovanojo tėvelių suvaidinta pasaka improvizacija. Jų kūrybiškumas, išradingumas ir gera nuotaika įtraukė visus į smagią pasakos kelionę bei sukūrė daug šypsenų ir gražių emocijų.
O kokia gi šventė be vaišių? Visi kartu vaišinomės namuose keptais ir gamintais skanumynais, dalijomės tuo, ką užauginome, pagaminome ir atsinešėme su meile.
Ši Rudens derliaus šventė tapo gražiu bendrystės, dalijimosi ir dėkingumo už gamtos dovanas simboliu. Ji priminė, kad gražiausios šventės gimsta tada, kai esame kartu, dalijamės savo laiku, idėjomis, talentais ir gerumu.
Nuoširdžiai dėkojame visai mūsų bendruomenei už aktyvų dalyvavimą, kūrybiškumą, nuoširdumą ir sukurtą nuostabią rudenišką nuotaiką!
Šventės metu minsime mįsles, malsime grūdus, kursime šieno žaisliukus, ragausime aromatingas arbatas ir pačių užaugintas gėrybes ir dėkosime žemelei už jos dosnumą…
Rugpjūtis Kauno Valdorfo darželyje „Šaltinėlis“ buvo kupinas vasariškų atradimų, kūrybos, judėjimo, tyrinėjimų ir smagių bendrų patirčių. Skirtingo amžiaus vaikų grupėse savaitės temos tapo kvietimu pažinti pasaulį per patirtį – tyrinėjant gamtą, eksperimentuojant, kuriant, ragaujant, ieškant ir žaidžiant.
Šį mėnesį keliavome per keturias temines savaites: „Greitesni už vėją“, „Žolynų paslaptys“, „Sveiko maisto detektyvai: vasaros skoniai“, o mėnesį užbaigiame tema „Su šypsena į rudenį“.
Pirmiausia leidomės tyrinėti vėjo pasaulį: vaikai aiškinosi, kaip juda oras, kaip vėjas gali priversti judėti įvairius daiktus, patys bandėme būti greitesni už vėją…
Mokytojos Milda ir Aurika pakvietė vaikus sukonstruoti vėjo malūnėlius. Tai tapo smagiu STEAM išbandymu – vaikai stebėjo malūnėlių sukimosi greitį ir kryptį, eksperimentavo, kaip jų padėtį bei judėjimą keičia skirtingas vėjo stiprumas. Konstruodami, bandydami ir ieškodami sprendimų vaikai lavino kūrybiškumą, smulkiąją motoriką, problemų sprendimo bei priežasties ir pasekmės suvokimo gebėjimus.
Mokytoja Raisa mokė vaikus rišti paukštelius iš medžiagėlių ir supažindino vaikus su greičiausiais Lietuvos paukščiais, o mokytoja Žiedė pakvietė vaikus sukurti priemones, padedančias „pagauti“ vėją. Taip grupė ir pasipuošė linksmais aitvarais ir spalvingais vėjo malūnėliais
Šiltomis vasaros dienomis vėjas susitiko su saule ir vandeniu – vaikai galėjo mėgautis vasariškais žaidimais lauke, tyrinėti ir patirti džiaugsmą judėdami.
Žolynų paslaptys
Antrąją savaitę darželio aplinka tapo tikra žolynų laboratorija. Vaikai keliavo į gamtą, stebėjo augalus, juos lietė, uostė, ragavo ir atrado, kiek daug paslapčių gali slypėti visai šalia augančiame žolyne.
3-ios grupės vaikai ypatingą dėmesį skyrė mėtai. Darželio pakeltose lysvėse ir šiltnamyje prisirinkę mėtų, vaikai apžiūrėjo jų lapelius, lietė, uostė, stebėjo augalą. Sugrįžę į grupę mėtą džiovino, o vėliau iš jos gamino mėtų arbatą. Taip paprasta kasdienė veikla virto mažu STEAM nuotykiu – nuo augalo gamtoje iki puodelio rankose.
4-oje grupėje, pas Vitą ir Raisą, žolynų pasaulis buvo tyrinėjamas dar įvairiau. Vaikai gamino apyrankes ir stebuklų lazdeles su žolynais, audė staklėmis naudodami smilgas ir kitus augalus; susipažino su pievų augalais, pirmą kartą uostė ir ragavo pelyną, o į maišelius sudėtas vaistažoles bandė atpažinti vien pagal kvapą. Ant metų stalo esančius augalus vaikai galėjo liesti, uostyti ir ragauti.
Pasaka apie žolynų paslaptis vaikams padėjo susipažinti su gysločiu, levanda, pelynu, čiobreliu ir mėta. Per pojūčius, pasakojimą ir kūrybinę veiklą vaikai atrado, kad gamta gali būti ne tik graži, bet ir pilna kvapų, skonių, faktūrų bei netikėtų atradimų.
Sveiko maisto detektyvai: vasaros skoniai
Trečioji savaitė pakvietė vaikus tapti tikrais sveiko maisto detektyvais. Tyrinėjome vasaros skonius, kalbėjomės apie sveiką ir įvairų maistą, ragavome, kūrėme ir, žinoma, leidomės į vieną smagiausių vasaros nuotykių – lobio paiešką, kurį suorganizavo mokytoja Vita.
2-os grupės vaikus ir mokytoją Ievą lobio paieška taip sužavėjo, jog jie jau pradėjo kurti planus savo pačių lobio paieškoms! O pradžiai sukūrė savo mini žemėlapiukus. Sveiko maisto temą papildė kūrybinė užduotis – vaikai dėliojo savo „Sveiko maisto lėkštę“.
4-os grupės vaikai taip pat tapo detektyvais. Jie ieškojo lobio, atliko įvairias su sveiku maistu susijusias užduotis, o kulminacija tapo tikras lobio kasimas smėlio dėžėje. Lobio paieškoje dalyvavo ir 1 grupės vaikai su mokytoja Ilona . Skirtingo amžiaus vaikams užduotys buvo pritaikytos pagal jų galimybes – vieni aktyviai ieškojo, atliko užduotis ir tyrinėjo, kiti atrado lobio paieškos džiaugsmą per paprastesnes, žaismingas veiklas.
Šią savaitę kartu su „100 zuikių“ edukatore prisiminėme, kad sveikata prasideda nuo kasdienių įpročių ir švaros. Rugpjūčio 20 d. grupėse vyko atskiros edukacijos apie mikrobus – vaikai sužinojo, kur jų galima sutikti, kodėl svarbu plauti rankas ir kaip galime pasirūpinti savo sveikata. Išgirsta mokomoji informacija, beribė vaikų fantazija ir kūrybinė raiška įkvėpė kiekvieną vaiką nulipdyti savo asmeninį įsivaizduojamą mikrobą. (Kai kurie iš jų tikrai pralinksmino mokytojas).
Su šypsena į rudenį
Paskutinę rugpjūčio savaitę vasarai sakome „ačiū“ ir pamažu žengiame rudens link. Savaitę skiriame gražiausiems vasaros prisiminimams, gamtos dovanoms, vandens ir saulės atradimams, draugystei bei bendriems žaidimams.
Vaikai dalinsis savo vasaros įspūdžiais, kurs, pieš, tyrinės gamtos spalvas ir formas, prisimins smagiausias vasaros akimirkas. O savaitės pabaigoje mūsų lauks vaikų labai laukiama žaislų diena ir šventinis „Ačiū, vasara!“ piknikas – jaukus būdas kartu užversti vasaros puslapį ir su šypsena pasitikti rugsėjį.
Vasara, kurią galima patirti
Rugpjūčio veiklos skirtingose „Šaltinėlio“ grupėse buvo įvairios, tačiau jas jungė viena svarbi mintis – vaikas mokosi geriausiai tada, kai gali pats patirti, tyrinėti ir atrasti.
Vieniems vasara buvo vėjo malūnėlių sukimosi greitis, kitiems – mėtos kvapas, pirmasis pelyno skonis, smėlyje paslėptas lobis ar spalvinga sveiko maisto lėkštė. Dar kitiems – draugo ranka, vandens purslai, saulės šiluma ar smagus žaidimas lauke.
Tegul vasaros prisiminimai dar ilgai išlieka vaikų širdyse, o į rudenį žengiame smalsūs, kupini naujų idėjų ir pasiruošę naujiems atradimams.
Rugsėjo pirmoji – ypatingas laikas, kupinas naujų patirčių, jaudulio ir įvairių emocijų. Vieniems vaikams tai bus pirmasis žingsnis į darželį, kitiems – sugrįžimas po vasaros atostogų. Kiekvieno vaiko adaptacija yra skirtinga, todėl svarbiausia šiomis dienomis – kantrybė, ramybė ir pasitikėjimas.
Kalbėkite apie darželį pozityviai. Pasakokite vaikui, kas jo laukia: nauji draugai, žaidimai, grupės mokytojos, veiklos. Venkite gąsdinančių ar per daug nerimą keliančių klausimų.
Laikykitės įprasto dienos ritmo. Likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios, stenkitės anksčiau eiti miegoti, ramiai keltis ryte, neskubėti. Geras poilsis padeda vaikui lengviau priimti naujoves.
Atsisveikinkite trumpai ir aiškiai. Pasakykite vaikui, kad išeinate, tačiau būtinai sugrįšite. Ilgas atsisveikinimas dažnai tik sustiprina nerimą. Net jei vaikas verkia, svarbu išlikti ramiems ir pasitikėti mokytojomis.
Leiskite vaikui jausti įvairias emocijas. Ašaros, nenoras atsiskirti, pyktis ar didesnis jautrumas po darželio – tai gali būti visiškai natūrali adaptacijos dalis. Vaikui reikia laiko priprasti prie naujos aplinkos, žmonių ir dienos ritmo.
Bendradarbiavimas tarp šeimos ir darželio yra labai svarbus. Jei kyla klausimų ar nerimo, visuomet kalbėkimės su grupės mokytojomis.
Vaikui labai svarbu matyti, kad tėvai pasitiki darželiu, mokytojomis ir pačiu vaiku.
Rugsėjo mėnuo – ne trumpos distancijos sprintas, o ilgos kelionės pradžia. Keliaukime joje kartu, su kantrybe, pagarba vaiko jausmams ir tikėjimu, kad po truputį darželis taps saugia ir jaukia vieta.
Gražios, ramios ir jaukios naujų mokslo metų pradžios!
Mūsų darželyje – tikrai NE! Visą liepos mėnesį kiekviena savaitė darželyje turėjo savo VASARIŠKĄ temą. Mėnuo prasidėjo savaite, skirta Žemės menui. Mokytoja Aušra ant metų stalo iš mažyčių akmenėlių išdėliojo nedidelę mandalą – taip skatindama mažuosius domėtis žemės menu, kūryba iš gamtoje randamų medžiagų. Netrukus ir kiemo aikštelėje atsirado vaikų iš akmenėlių, šakelių ir konkorėžių sukurta žavinga mandala ir su menų mokytoja Kristina iš kelių paprastų medžiagų (molio, šakelių, smilgų, akmenėlių) sukurti žmogeliukai – žeminukai.
Antroji, Spalvų savaitė, vaikų yra labai laukiama ir mėgiama…Juk jos metu būna tokia smagi galimybė visiems apsirengti vienodos spalvos drabužiais, pasipuošti iš anksto sutartos spalvos akcentu! Mokytoja Jolita dalinasi: “Grupėje vyravo gera nuotaika ir teigiamos emocijos, visiems patiko rengtis, piešti, tapyti, kurti pasirinkta dienos spalva; ugdytiniai norėjo kuo daugiau tyrinėti ir eksperimentuoti su spalvomis, kai kurios veiklos buvo pratęstos ilgiau, nei suplanuota. Smagu, kad savaitės tema įtraukė ir suaugusius šeimos narius, vyko pamąstymai ir diskusijos, kokių spalvų randa daugiausia: rūbų spintoje, namuose, lauko erdvėse ir pan.“
Spalvų tema labai patiko patiems mažiausiems vaikams. Mokytoja Aldona džiaugėsi, kad „visi atpažino spalvas ir susidomėję nešė į krepšelį tos dienos spalvos žaisliuką, kaladėles ar medžiagėles. Atpažinti ir ištarti spalvų pavadinimą sekėsi Emilijai, Melitai, Elžbietai, Vincentui, o Aronas spalvas vardino net anglų kalba :-). Susikaupę ir susidomėję vaikai klausėsi pasakos. Lauke ieškojo ir tyrinėjo „žalią spalvą” – uostė ir lietė žolę, tujas, lapus“.
Trečiąją savaitę „Kur vanduo – ten gyvybė“, priešmokyklinukai kartu su mokytojomis Loreta ir Regina nagrinėjo labai rimtas temas: „Kam reikalingas vanduo?“, „ Kokios vandens savybės?” „Vandens gydomosios savybės”. „Kas gyvena vandenyje?”, suplanavo ir įgyvendino keletą eksperimentų, matavo vandenį sąlyginiais matais.
Ketvirtoji savaitės tema „Pievos gyventojai” pakvietė atidžiau patyrinėti pieveles darželio teritorijoje, o mokytojos Ritonės grupė susiruošė pasivaikščioti į artimiausią pievą už darželio ribų. Nukeliavę „DĖMESINGAI stebėjome gamtą ir ieškojome joje mažųjų ropojančių draugų. Radę stengėmės juos atpažinti, įvardinti (šimtakojis, sliekas, musė, bitė, voras ir pan.).
Valdorfo darželis „Šaltinėlis” atšventė trisdešimtmetį. Kaip žmogui, šis amžius, na, trečdalis jo gyvenimo, kaip organizacijai – tai ypatinga šventė. Tam, kad ji išsilaikytų tiek metų, reikia ne vien entuziazmo, strateginio valdymo ir kompetentingos komandos – tam reikia žmonių – empatiškų, mylinčių, gerbiančių, ramių, tvirtų ir kiekvieną pavasarį pražystančių kaip darželio sodai – bendruomenės. O ji šiais laikais tampa ypatingai svarbi.
Kodėl bendruomenė yra vertybė?
Bendruomenė duoda priklausymo jausmą, kurio nesukurs nei darbas, nei socialiniai tinklai. Skirtumas paprastas: darbe esi vertinamas už tai, ką pasiekei. Bendruomenėje – tiesiog už tai, kad esi. Vaikas, kuris kasmet dalyvauja tose pačiose rudens šventėse, tarp tų pačių žmonių, gauna kažką, ko negali kompensuoti joks pasiekimas – patirtį, kad jo vieta niekur neišnyks, net jei jis nieko neįrodys.
Bendruomenė augina atsparumą, kuris gimsta kasdienybėje: iš rytinių pasisveikinimų, bendrų švenčių, pokalbių po darželio, kartu praleisto laiko ir galimybės pažinti vieniems kitus ne tik kaip vaikų tėvus, bet ir kaip žmones – iš sąmoningai puoselėjimo supratimo, kad veikiame kartu ir prisiimame tiek individualią, tiek kolektyvinę atsakomybę, kas itin svarbu šiandien, kai daugelis žmonių gyvena fragmentiškame, nuolat skubančiame ir sunkiai nuspėjamame pasaulyje. Bendruomenė tampa atsvara chaosui. Ji suteikia tai, ko negali pasiūlyti nei technologijos, nei institucijos – priklausymo jausmą, tęstinumą ir bendrą ritmą – erdvę, kurioje žmogus mokosi pasitikėti kitais.
Bendruomenė perduoda vertybes tyliai, ne deklaruodama jų, o veiksmais kartodama jas metai iš metų. Adventinė spiralė, gimtadienio giesmė, kuri skambėjo ir prieš tris dešimtmečius, tas pats ritualas, kurį dabar stebi – tai ir yra perdavimo mechanizmas.
Kodėl kurti bendruomenes vis sunkiau?
Bendruomenė – tai ne bet koks žmonių būrys, o žmonės, siejami pasikartojančio ryšio: jie vienas kitą pažįsta, susitinka ne vieną kartą, ir būtent todėl jaučiasi vienas už kitą atsakingi. Šiandien tokį ryšį kurti tampa vis sunkiau. Mokyklos ir darželiai vis dažniau tampa didelėmis, anonimiškomis sistemomis, kuriose tėvai vieni kitų nepažįsta, o vaikas – vienas iš daugelio, o ne bendruomenės narys. Kartu su tuo auga ir platesnė tendencija – visuomenę stumti į stovyklas, priešinti vienus prieš kitus, paversti kiekvieną skirtumą konfliktu, o ne pažinties proga. Bendruomenė, kur žmonės pažįsta vienas kitą asmeniškai, yra natūralus priešnuodis tokiam skaldymui – sunku demonizuoti kaimyną, kurio vaiką pats laikei ant rankų per rudens šventę.
Prie viso to prisideda ir mobilumas – žmonės dažniau keliasi gyventi kitur, dažniau keičia darbus, miestus, net šalis. Tai natūralu ir dažnai neišvengiama, bet tai reiškia, kad bendruomenė nebegali remtis vien geografija ar atsitiktinumu. Ji turi būti kuriama sąmoningai, nes savaime ji nebesusiklosto taip, kaip anksčiau kaimuose ar mažuose miesteliuose.
Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs, kad gyvename laikmečiu, kuriame nebelieka laiko tikriems draugams – viską darome greitai, o, Donskio žodžiais, „greiti dalykai yra menkaverčiai“. Bendruomenė iš prigimties yra lėtas reiškinys, ji nesusikuria per vieną renginį, ji auga metai iš metų, per pasikartojančius susitikimus, kuriems reikia laiko. Nepatogiausia bendruomenės tiesa yra ta, kad ji nepriklauso niekam konkrečiai. Ne organizatoriams, ne mokytojams, ne valdybai. Ji priklauso visiems, kurie joje dalyvauja – o tai reiškia, kad kiekvienas praleistas susitikimas, kiekviena „šįkart negaliu” yra ne neutralus pasirinkimas, o mažas įnašas į tai, ar ta bendruomenė sulauks trisdešimtmečio, ar ne.
Ką paliksime, kai mūsų nebus?
„Šaltinėlio“ istorija primena, kad bendruomenė neišlieka savaime. Ji gyva tik tol, kol žmonės kasdien pasirenka ją kurti – ateiti, prisidėti, prisiimti atsakomybę ir rūpintis tuo, kas svarbu ne tik jiems patiems, bet ir visiems. Bendruomenė nėra tai, ką vieną dieną sukuri ir vėliau tiesiog turi. Ji gimsta iš daugybės mažų, dažnai nepastebimų pasirinkimų.
Todėl trisdešimties metų sukaktis yra ne tik proga prisiminti praeitį. Tai ir padėka žmonėms, kurie daugelį metų kantriai kūrė šią bendruomenę – mokytojams, auklėtojams, vadovams, darbuotojams, tėvams ir visiems, kurie savo darbu bei buvimu padėjo „Šaltinėliui“ tapti vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Juk bendruomenes paveldime ne todėl, kad jos išlieka pačios. Jas paveldime todėl, kad kiekviena karta nusprendžia perduoti kitai ne tik pastatus ar tradicijas, bet ir vertybes, santykį su žmogumi bei atsakomybę vieniems už kitus. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime palikti ateinantiems po mūsų.
Šventinė mugė, skirta Valdorfo darželio „Šaltinėlis” 30-mečiui, subūrė visą mūsų bendruomenę!
Šventės metu netrūko įvairių vaikams skirtų veiklų, kvietusių kurti, žaisti ir būti kartu. Visi norintieji prisidėjo prie bendrystės mandalos kūrimo, o Linkėjimų alėjoje ant šermukšnių šakelių kabino savo linkėjimus ir gražiausius žodžius darželiui. Džiaugiamės galėdami susitikti su buvusiais darželio ugdytiniais ir jų tėvais, pasiklausyti jaukaus alumnų koncerto, o šventinę nuotaiką vainikavo įspūdingas muilo burbulų šou, dovanojęs daug džiaugsmo tiek mažiems, tiek dideliems.
Dėkojame visiems, kurie buvo kartu ir savo dalyvavimu, šypsenomis bei gerais žodžiais prisidėjo prie gražios mūsų darželio 30-mečio šventės!
